Lietuvoje antrus metus įgyvendinama moterų lyderystės skatinimo žemės ūkio ir maisto sektoriuose programa EWA. Joje dalyvauja moterys, turinčios verslo idėjų arba ne vėliau nei prieš dvejus metus pradėjusios vystyti startuolius, galinčius teigiamai paveikti maisto sistemą, pagerinti žmonių gyvenimo kokybę ar prisidėti prie tvaresnio ir efektyvesnio mūsų planetos resursų naudojimo. Drauge su tėčiu bityną puoselėjanti mažeikiškė Rasa Nabažaitė – viena iš šios programos dalyvių. Ji įgyvendina originalią, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje negirdėtą idėją – iš bičių vaško gaminti tvarias pakuotes kosmetikai.

Neringa ŠVELNIENĖ

Mažeikiškė – viena iš dešimties dalyvių
Europoje moterys verslininkės sudaro tik trečdalį savarankiškai dirbančių asmenų. O maisto ir žemės ūkio sektoriuje šis rodiklis dar mažesnis. Viena to priežasčių: žemės ūkis, o kartu ir maisto pramonė nuo seno buvo nelengvos veiklos sritys. Gal dėl to jas dažniau ir renkasi vyrai. Siekiant, kad situacija keistųsi, ir įgyvendinama minėta moterų lyderystės programa.Šiemet joje dalyvauti panoro 30 moterų iš įvairių Lietuvos regionų, o atrinkta buvo 10. Atranką vykdžiusios komisijos nuomone, pasirinktos tos pretendentės, kurių idėjos, svajonės, susijusios su veikla žemės ūkio ir maisto sektoriuose, pasižymėjo didžiausiu potencialu. Programos metu bus organizuojami mokymai, su projekto dalyvėmis individualiai dirbs patirties turintys mentoriai. Lapkričio mėnesį moterys pademonstruos, kokį progresą pasiekė, o nugalėtojos išsidalins 18 tūkst. eurų.

Studijas baigė užsienyje
Nabažaitė, drauge su tėčiu Alvydu puoselėjanti bityną „Užpelkių medus“, apie dalyvavimą projekte, apie medų, savo idėją gaminti tvarius indelius kosmetikai, sutiko papasakoti ir „Santarvei“. Baigdama Gabijos gimnaziją, Rasa žinojo, kad norės studijuoti, bet ne iš karto. Todėl nutarė pasiimti laisvus metus. Užsienyje laisvi nuo mokslų metai apibūdinami terminu – gap year. Metus ji gyveno Londone. O po metų išvyko į Škotiją, kur Europos Sąjungos piliečiams studijos yra nemokamos. Škotijoje mažeikiškė sėkmingai baigė biomedicinos bakalauro studijas ir tuomet išvyko stažuotis į Braziliją. Po metų sugrįžo į Škotiją studijuoti magistrantūroje. Panoro mokytis ko nors, kas būtų susiję su maistu.

„Pasirinkau gastronomijos studijas. Jos unikalios, nes tik dviejuose Europos universitetuose yra tokia studijų programa. Mokėmės visko apie maistą, bet tik ne kaip jį gaminti. Mokėmės apie maisto kultūrą, ekonomiką, komunikaciją, ką žmonės valgo, kaip valgo, kokią įtaką tai turi aplinkai, kaip sukuriamos ekonominės, logistinės sistemos. Realiai gastronomo profesijos lyg ir nėra. Bet studijuodama žinių ir įgūdžių įgijau daug ir įvairių“, – apie profesiją, kurios atstovai dažniausiai patys sau susikuria veiklų, pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Norisi daryti kitaip, nei visi
Po studijų mažeikiškė vėl išvyko į Braziliją, o 2020-aisiais atvyko į Mažeikius, į brolio vestuves. Atvyko ir pasiliko. Grįžusi į Mažeikius, Rasa metus dirbo ledų gamykloje. Iš pradžių kokybės, paskui produktų vystymo skyriuje, bet padėdavo ir tėčiui bityne. „Darbas nuo devintos iki penktos valandos buvo ne man, tad išėjau iš gamyklos. Ir nuo to laiko su tėčiu stipriau plėtojame „Užpelkių medaus“ veiklą. Be to, iš vaško pradėjau daryti įvairias dėžutes. Kalbant apie vaško panaudojimą, dažnas žmogus pirmiausia įsivaizduoja vaškines žvakes. O man norisi daryti kažką kitokio. Todėl pradėjau eksperimentuoti, pavyko išgauti įvairias formas“, – kalbėjo bitininke ir gastronome prisistatanti R. Nabažaitė.

Į gaminius iš vaško pažvelgė kitu kampu
Vėliau Rasa sužinojo apie programą „Ewa“ ir nutarė užpildyti paraišką. Kandidatės buvo kviečiamos sugalvoti ir pristatyti inovatyvias, su žemės ūkiu ir maistu susijusias idėjas. Mažeikiškė ilgai mąstė, kokios idėjos įgyvendinimo galėtų imtis, jei būtų pakviesta dalyvauti šioje programoje. Ilgainiui atėjo mintis apie indelius iš vaško bei jų pritaikymą kosmetikai pilstyti. Suvenyrų – įvairių žvakių, figūrėlių liejimas iš vaško, atrodytų, nėra nieko naujo. Tačiau į šį dalyką Rasa pažvelgė kitu kampu – indelių iš vaško, skirtų kosmetikai, nei Lietuvoje, nei užsienyje niekas negamina. Apie savo idėją ji papasakojo keliems pažįstamiems, gaminantiems natūralią kosmetiką, ir iš jų sulaukė palaikymo bei pritarimo. Nedidelių natūralios kosmetikos gamyba užsiimančių įmonių atstovai tikina, kad surasti iš natūralių, tvarių medžiagų pagamintų indelių, pakuočių kosmetikai, nėra paprasta. O galiausiai tai atsiremia į pinigus – šie daiktai brangūs.

Plastiko išradėjai turėjo kilnų tikslą
Rasa pasakojo, kad ruošdamasi EWA programos atidarymo renginiui, kur reikėjo pristatyti savo sumanymą programos koordinatoriams bei kitoms dalyvėms, ji domėjosi ir plastiko, kurio šiandien sunaudojama ir į aplinką išmetama milžiniški kiekiai, istorija. Įdomu tai, kad plastikas buvo sukurtas turint kilnų tikslą – išgelbėti gamtą. XIX a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose labai išpopuliarėjo biliardas. Tačiau biliardo kamuoliukai buvo daromi iš dramblio kaulo. Mokslininkai rimtai pažiūrėjo į problemą: negalima išžudyti visų dramblių, kad kažkas galėtų žaisti biliardą ir sukūrė alternatyvą – plastiką, iš kurio netrukus buvo pradėti gaminti kamuoliukai. Apie 1950 m. rinkoje atsirado ir pirmoji kosmetikos priemonė supilta į plastikinę talpą – išsukamas rutulinis dezodorantas. Nepraėjus nė šimtmečiui, skaičiuojama, kad per metus vien kosmetikos pramonė pagamina 150 milijardų plastikinių pakuočių. Kitaip tariant, plastikas buvo sukurtas siekiant išgelbėti gyvūnus, o dabar yra priešingai – dėl į aplinką išmetamo milžiniško plastiko kiekio gyvūnai kenčia, žūsta.

Kosmetikos srityje alternatyvų mažai
Rasa pastebi: kalbant apie maistą, šiuo metu vartotojai, jei tik nori, gali rasti alternatyvų. Pavyzdžiui, yra parduotuvėlių, į kurias, atėjus apsipirkti, galima atsinešti daugkartinius maišelius, dėžutes, stiklainius, o pardavėjai į juos sudeda ar supila kliento įsigytus maisto produktus. (Kai pamąstai, ne taip seniai buvo, kad pieno pirkti su savo stiklainiais rankose skubėdavome į  kiemą, kur jo atveždavo kaimo žmonės. Arba siųsdamos anūkus į parduotuvę močiutės įduodavo drobines terbeles…). Deja, kosmetikos industrijoje plastikinių pakuočių pakaitalų beveik nėra. Ir gamintojų, ir vartotojų sąmonėje įsitvirtino tai, kad plastikiniai indeliai pasižymi tinkamomis savybėmis – yra patvarūs, pigūs. Jei kokį muilą ar kietąjį šampūną galima supakuoti ir į dėžutes, pagamintas iš perdirbto popieriaus, kremą ar kitą skystą kosmetiką taip dozuoti kur kas sudėtingiau.

Bando sutvirtinti vašką
Mažeikiškė supranta, kad jos idėja – vaškiniai indeliai kosmetikai – nebus paprasta. O gali ir išvis nepavykti. Bet vis tiek savo idėja programos „Ewa“ dalyvė tiki ir, kaip sakoma, per bangas iriasi pirmyn – atlieka bandymus, dalyvauja programos organizatorių rengiamuose mokymuose, konsultuojasi su jai priskirtu mentoriumi, ieško atsakymų į įvairius iškylančius klausimus. Vaškas turi itin daug pliusų – tai atsinaujinanti, natūrali, tvari, nepraleidžianti vandens antibakterinė, maloniai kvepianti, greitai gamtoje suyranti medžiaga. „Jei kosmetikos gamintojas nedidelį kiekį kosmetikos vaško indeliuose atiduoda tiesiogiai savo klientui, tai viskas lyg ir tiktų. Bet jei į vaškinius indelius supilstytą kosmetiką reikėtų kur nors gabenti, visko gali nutikti. Dabar darbuojuosi ties medžiagiškumu – noriu vašką, kaip medžiagą, sutvirtinti, pakelti jo lydymosi temperatūrą, bet siekiu, kad jis išliktų natūralus, suyrantis. Bandau vašką maišyti su medžio pjuvenomis, kanapių lukštais, gintaro dulkėmis“, – kasdienę veiklą apibūdino pašnekovė ir pridūrė, kad jai labai praverčia turimos gastronomijos, biomedicinos žinios.